Kaip neprarasti ryšio su vaiku | Apie Santykius Kitaip

Kaip neprarasti ryšio su vaiku

Paklausiau savo geros draugės Adelės, kada vaikystėje ji jautė artimiausią ryšį su tėvais? Adelė lėtai užsimerkė, skaidri šypsena nušvietė jos veidą ir vėl atsimerkusi prabilo:

„Geriausias laikas mano vaikystėje buvo tas, kurį praleidau žaisdama su tėčiu. Nors tai nebuvo labai dažnai, tačiau tai buvo nepakartojamos akimirkos ir valandos, po kurių mano pareigų pilna kasdienybė įgaudavo šviesių, žaismingų ir ryškių atspalvių. Prisimenu savo vaikystę kaip nesibaigiančių pareigų virtinę: mokykla, pamokų ruoša, muzikos mokykla. Tėvai vis mažiau rasdavo laiko praleisti su mumis, vaikais. Tačiau niekada nepamiršiu tų dienų, kai eidavome žvejoti kartu su tėčiu, kai žaisdavome šaškėmis ir aš laimėdavau, ar žiemos metu ridinėjomės nuo apsnigto kalniuko. Tas laikas, praleistas kartu su šeima, kūrė mano galvoje nuostatą, kad pasaulis yra saugus, aš esu mylima ir visada tokia būsiu.“

Kodėl prarandamas ryšys su vaikais?

Kodėl tėvai kartais nejučia praranda ryšį su savo vaikais? Viena iš priežasčių, pasak knygos „Nepraraskime savo vaikų“ autorių dr. Gordon Neufels ir dr. Gabon Mate yra ta, kad tėvai išmoksta kontroliuoti vaikus ir jų elgesį, nuolat primindami apie pareigas, bet tai vaikų nedaro laimingais. Tėvai turi išmokti prisivilioti savo vaikus.

„Kuo vyresni vaikai tampa, tuo labiau tikėtina, kad mes lysime jiems į akis tik tada, kai kas nors bus negerai. Pasak vieno tyrimo, šio neramaus gyvenimo tarpsnio pradžioje, kai mažylis aktyviai viskuo domisi 90 % mamos bendravimo su vaiku sudaro mylavimas, priežiūra bei žaidimas ir tik 5 % būna skirta vaikui apsaugoti nuo pavojingos veiklos. Nepraėjus nė keletui mėnesių, įvyksta didžiulis pokytis. Dėl išaugusio smalsumo ir impulsyvumo vaikas dažnai atsiduria situacijose, kai tėvai turi jį stabdyti. Mažyliai nuo vienerių iki pusantrų metų amžiaus vidutiniškai kas devynias minutes išgirsta kokį nors draudimą. Maždaug šiuo laikotarpiu ir vėliau mes nustojame naudotis vaikų viliojimo instinktais“, – rašoma knygoje „Nepraraskime savo vaikų“.

Net ir turėdami rūpintis vaikų saugumu, privalome palaikyti su jais draugišką ir artimą ryšį. Kitaip kyla pavojus, kad tėvai atkreips dėmesį į vaikus tik tada, kai norės ko nors pamokyti, ar prašys kažką padaryti. Negaudamas draugiško santykio su tėvais, vaikas ieškos jo pakaitalo bendraudamas su draugais, įnikdamas į internetinius žaidimus ar televizorių.

Pirmiausia reikia atkurti ryšį, tik tada galima vaikus paveikti

Kai vaikus nuo tėvų atskiria darbas, mokykla, draugai ar televizorius, pasak Dr. G. Neufeldo, pirmas žingsnis, kurį turime žengti, tai atkurti ryšį: „Kol nesusigrąžinsime vaiko dėmesio, vargu ar galėsime jį kaip nors paveikti. Vaikui žiūrint televizorių, prieš kviečiant jį vakarienės verta būtų atsisėsti šalia, apsikabinti per pečius ir užkalbinti: „Labas. Geras filmas? Atrodo įdomus. Bet gal laikas sėsti prie stalo“, – pataria knygos autoriai.

Norėdami užmegzti šiltus santykius su vaiku galime išnaudoti įvairias kasdieniškas situacijas. Knygoje „Nepraraskime savo vaikų“ aprašoma situacija, kaip tėvai rytais žadina savo vaikus:  „Vos tik mūsų berniukai nubusdavo, mudu su Džo paimdavome juos ant kelių ir visaip žaisdavome bei juokavome, kol jie pradėdavo šypsotis, žybčioti akimis ir pritariamai linksėti. Būdavo verta atsikelti dešimčia minučių anksčiau ir pradėti dieną šiuo „suartėjimo“ ritualu, užuot visu pajėgumu pradėjus auklėjamąjį darbą.“

Mokinkimės ne tik auklėti vaikus, bet ir suteikti jiems kuo daugiau bendravimo džiaugsmo, prisiviliokime juos apkabinimais, meilikavimu, žaidimais ir pokalbiais. Turėdami stiprų ryšį su tėvais, vaikai patirs saugumą, ramybę šeimoje ir neieškos to kažkur kitur.

Kaip auginti vaikų saugumo jausmą?

Saugumas vaikams yra vienas iš svarbiausių dalykų, kad vaikystėje jie būtų laimingi. Todėl, kuriant ir palaikant ryšį su savo vaikais, svarbu žinoti, kas jiems teikia saugumą.

Santykių konsultantas ir žaidimo šeimai „VauTau“ autorius Vytautas Jančiauskas sako: „Vaiko pasąmonė saugumą supranta ne pinigais, ne dovanomis, pramogomis, o periodiškai pasikartojančiais ritualais. Saugus aš galiu jaustis tada, kai žinau, kas gali arba kas tiksliai nutiks ateityje. Daugelis žmonių net nesusimąstydami atlieka įvairius saugumo ritualus. Todėl ir vaikas jausis saugus tada, kai bus daug mažų dalykų, kurie turi aiškų pasikartojimą ir aiškų rezultatą.“

Jančiausko nuomone, saugumo ritualai tai paprasti kasdieniški veiksmai kaip pasiteiravimas kiekvieną dieną kaip sekėsi mokykloje, ar atsisveikinimas prieš miegą: „Kiekvieną naktį prieš miegą į kambarį užeina mama. Ji vaiką apkamšo, ranka perbraukia per plaukus, pabučiuoja į vieną žanduką, vaikas nusišypso, tada į kitą. Vėliau prieina tėtis, jis tvirta ranka du kartus paglosto vaiko galvutę, pabučiuoja į kaktą, ištaria “labos” bei duoda užuominą, ką linki susapnuoti. Pavyzdžiui, „šiąnakt sapnuoki kaip maudaisi rožinėje jūroje”, kitąnakt „sapnuoki, kaip skrendi virš debesų“ arba „sapnuoki, kad esi super herojus ir gelbėji pasaulį“, – pasakoja žaidimo šeimai „VauTau“ autorius.

Saugumo ritualų kiekvieną dieną turėtų būti bent po kelis. Kokie jie – priklauso nuo kiekvieno tėčio ir mamos bei vaiko charakterio savybių. Galbūt jūsų vaikui patiktų, jeigu kartu išeitumėte pavedžioti šuniuką, arba grįžę iš darbo periodiškai skirtumėte valandą laiko buvimui vien su vaiku. Dūktumėte su juo, žaistumėte stalo ir kitus žaidimus, mokytumėtės kažką naujo kartu, pieštumėte ar muzikuotumėte kartu.

Jeigu jaučiate, kad esate praradę artimą ryšį su vaiku, žinokite, jog atkurti jį galite žingsnis po žingsnio. Kiekvieną savaitę įveskite po kelis saugumo ritualus, apsispręskite ne tik auklėti ir mokyti vaikus, bet ir dovanoti jiems džiaugsingas kartu buvimo aikimirkas.

Skaitykite straipsnį lrytas.lt

Parengė Vitalija Paulauskaitė

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *